- puvėkas
- 1 puvė̃kas sm. (2) sutrešęs rąstas, pagalys, pūzras, puvėsis: Geros malkos nėr – vieni puvė̃kai, o tai niekam verta malka – be kaitros Nmn. Ką tu inkursi vienų puvė̃kų prisikrovus! Prn. Tas puvė̃kas jau niekur netinka: nei į malkas, nei į sienmedžius VšR. Mislijau, ka da geras medis, o čia visai puvė̃kas Vdšk. Ė, jau puvė̃kų malka tai jau kap šiaudai nueina Mrk. Surink tuos puvėkus ir padėk į pastogę Ldk. Jis kaip velnias ir puvėkus, ir karčėkus išrovė Žsl. Iš kur dėt malkų? Čia vieni puvė̃kai Sem. Nedėkit tų šlapių puvė̃kų pečiun! Krok. Medžiai jau subrento – tik puvė̃kai Krn.
Dictionary of the Lithuanian Language.